Santaros Žinios – Būk Sveikas

Už vaikų juoko ir ašarų – profesija, reikalaujanti nuolatinio augimo

Vieną popietę, kai vaikai jau buvo išėję namo, o grupėje tvyrojo neįprasta tyla, Pažinimo medžio auklėtoja Gintarė atsisėdo ant mažos kėdutės ir giliai atsiduso. Prieš penkerius metus ji nė neįsivaizdavo, kad dirbdama su ikimokyklinio amžiaus vaikais patirs tokią transformaciją – ne tik profesinę, bet ir asmeninę.

„Kai pradėjau, maniau, kad svarbiausia – išmokyti vaikus rašyti raides ir skaičiuoti iki dešimties. Dabar suprantu, kad mano darbas – padėti jiems tapti žmonėmis,” – sako ji, rinkdama išmėtytus pieštukus.

Darželio auklėtojos profesija Lietuvoje išgyvena savotišką renesansą. Nors atlyginimai vis dar neprilygsta šios profesijos svarbai, požiūris į ikimokyklinį ugdymą keičiasi. Vis daugiau jaunų žmonių renkasi šią profesiją ne dėl stabilumo, o dėl galimybės daryti realų poveikį būsimoms kartoms. Tačiau kas vyksta su pačiais pedagogais, kai jie žengia profesinio augimo keliu?

Nuo prižiūrėtojos iki ugdymo architektės

Dar prieš dešimtmetį darželio auklėtoja buvo suvokiama kaip „vaikų prižiūrėtoja” – žmogus, kuris pasirūpina, kad vaikai būtų saugūs, pavalgę ir užimti, kol tėvai dirba. Šiandien ši paradigma drastiškai pasikeitė.

„Pradėjusi dirbti, pirmaisiais metais jaučiausi kaip ugniagesys – tik gesini konfliktus, šluostai ašaras ir nosis,” – prisimena Kauno darželio „Pasaka” auklėtoja Jurgita, dirbanti jau 12 metų. „Dabar suprantu, kad mano darbas – kurti aplinką, kurioje vaikai patys atranda pasaulį. Esu ne prižiūrėtoja, o ugdymo architektė.”

Profesinis augimas darželio auklėtojos karjeroje dažnai prasideda nuo praktinių įgūdžių tobulinimo – kaip valdyti grupę, kaip organizuoti veiklas, kaip bendrauti su tėvais. Tačiau ilgainiui keičiasi pats požiūris į vaiką ir ugdymą.

Klaipėdos universiteto Ikimokyklinio ugdymo katedros docentė dr. Rasa Jautakytė pastebi: „Auklėtojos profesinė branda pasireiškia tuo, kad ji pradeda matyti ne tik grupę kaip visumą, bet ir kiekvieną vaiką kaip individualybę su savitais poreikiais ir galimybėmis. Ji tampa ne tik ugdytoja, bet ir tyrėja, nuolat stebinti ir analizuojanti vaikų elgesį.”

Kai teorija susitinka su realybe: iššūkiai ir atradimai

Milda, jauna specialistė iš Panevėžio, prisimena savo pirmuosius metus darželyje kaip tikrą „realybės šoką”.

„Universitete išmokau daug teorijų apie vaiko raidą ir ugdymą, bet kai pirmą kartą likau viena su dvidešimt trejų metų vaikais, supratau, kad teorija ir praktika – du skirtingi pasauliai,” – juokiasi ji.

Profesinis augimas dažnai vyksta per iššūkius ir klaidas. Auklėtojos prisipažįsta, kad didžiausias pokytis įvyksta, kai jos išmoksta nebijoti eksperimentuoti ir pripažinti savo klaidas.

„Anksčiau maniau, kad turiu viską kontroliuoti ir būti tobula,” – sako Šiaulių lopšelio-darželio „Rugiagėlė” auklėtoja Daiva. „Dabar suprantu, kad geriausi momentai grupėje įvyksta tada, kai leidžiu vaikams perimti iniciatyvą, o aš tiesiog palaikau ir stebiu. Kartais iš jų išmokstu daugiau nei jie iš manęs.”

Psichologė Giedrė Širvinskienė, dirbanti su ikimokyklinio ugdymo specialistais, pabrėžia, kad profesinis augimas neatsiejamas nuo asmeninio:

„Auklėtojos, kurios auga profesiškai, pradeda kitaip žiūrėti ne tik į vaikus, bet ir į save. Jos tampa reflektyvesnės, geriau supranta savo emocijas ir reakcijas. Tai ypač svarbu dirbant su mažais vaikais, kurie yra labai jautrūs suaugusiųjų emocinei būsenai.”

Technologijos ir nauji metodai: revoliucija darželiuose

Profesinis augimas neįsivaizduojamas be naujų metodų ir technologijų įsisavinimo. Šiuolaikinės darželio auklėtojos turi nuolat atnaujinti savo žinias ir įgūdžius.

„Kai pradėjau dirbti prieš 15 metų, interaktyvios lentos ir planšetiniai kompiuteriai darželiuose atrodė kaip mokslinė fantastika,” – sako Vilniaus darželio „Žiogelis” auklėtoja metodininkė Ramunė. „Dabar jie yra mūsų kasdienybė, ir turiu pripažinti, kad iš pradžių bijojau technologijų. Maniau, kad jos atims iš vaikų tikrą vaikystę. Bet supratau, kad svarbiausia – balansas ir tikslingas naudojimas.”

Naujų metodų įsisavinimas dažnai vyksta per kolegialų mokymąsi. Auklėtojos dalijasi patirtimi, stebi viena kitos darbą, dalyvauja profesinėse bendruomenėse.

„Mūsų darželyje įvedėme ‘atvirų durų’ dienas, kai kolegės gali ateiti stebėti mano veiklų, o aš – jų,” – pasakoja Kauno darželio auklėtoja Eglė. „Iš pradžių buvo nedrąsu, bet dabar tai tapo vertingiausia profesinio augimo dalimi. Matau, kaip kiti sprendžia problemas, su kuriomis ir aš susidūriau.”

Santykis su tėvais: nuo konfrontacijos iki bendradarbiavimo

Vienas didžiausių profesinio augimo rodiklių – kintantis santykis su vaikų tėvais. Pradedančios auklėtojos dažnai bijo tėvų, suvokdamos juos kaip potencialius kritikus ar net priešus.

„Pirmaisiais metais labai jaudinausi prieš kiekvieną tėvų susirinkimą,” – prisipažįsta Marijampolės darželio auklėtoja Justina. „Jaučiausi taip, lyg būčiau egzaminuojama. Dabar suprantu, kad tėvai yra mano sąjungininkai, turintys tą patį tikslą – vaiko gerovę.”

Profesinis augimas leidžia auklėtojoms pereiti nuo gynybinės pozicijos į bendradarbiavimą. Jos išmoksta aiškiai komunikuoti savo pedagoginius sprendimus, įtraukti tėvus į ugdymo procesą ir priimti jų įžvalgas kaip vertingą informaciją.

„Anksčiau, kai tėvai ateidavo su pastabomis, jausdavausi puolama,” – sako Gintarė. „Dabar suprantu, kad jie tiesiog nori geriausio savo vaikui ir dažnai turi vertingų įžvalgų. Išmokau klausytis be išankstinio nusistatymo.”

Emocinis intelektas: auklėtojos superįrankis

Profesiškai augančios darželio auklėtojos vis daugiau dėmesio skiria emociniam intelektui – tiek savo, tiek vaikų.

„Kai pradėjau dirbti, maniau, kad mano užduotis – nuraminti verkiantį vaiką,” – pasakoja Alytaus darželio auklėtoja Simona. „Dabar suprantu, kad svarbiau išmokyti vaiką atpažinti savo jausmus ir su jais tvarkytis. O tam pirmiausia turiu pati gerai valdyti savo emocijas.”

Emocinio intelekto ugdymas tampa centriniu šiuolaikinio ikimokyklinio ugdymo elementu. Auklėtojos mokosi ne tik valdyti sudėtingas situacijas grupėje, bet ir padėti vaikams suprasti savo ir kitų emocijas.

„Kartą berniukas mūsų grupėje nuolat griaudavo kitų vaikų statinius,” – prisimena Ramunė. „Anksčiau būčiau tiesiog jį nubaudusi. Bet profesinė patirtis išmokė mane pažvelgti giliau. Pasirodo, jis taip reiškė pavydą, nes pats nesijautė pakankamai gabus statyti. Kai padėjau jam išreikšti šiuos jausmus žodžiais ir išmokiau statyti, problema išsisprendė.”

Kai vaikai tampa mokytojais: nenumatytos profesinio augimo pamokos

Paradoksalu, bet vienas svarbiausių profesinio augimo šaltinių yra patys vaikai. Auklėtojos pripažįsta, kad vaikai dažnai tampa jų geriausiais mokytojais.

„Prisimenu mergaitę, kuri nuolat klausinėjo ‘kodėl?’,” – pasakoja Jurgita. „Iš pradžių tai mane vargino, bet ilgainiui supratau, kad jos klausimai verčia mane giliau mąstyti apie dalykus, kuriuos laikiau savaime suprantamais. Ji išmokė mane niekada nenustoti klausti ‘kodėl?’.”

Vaikai savo nuoširdumu ir tiesiogiškumu dažnai parodo auklėtojoms jų pačių ribotumus ir prietarus. Jie kviečia žvelgti į pasaulį naujai, be išankstinių nuostatų.

„Kartą berniukas paklausė, kodėl mergaitės negali žaisti su mašinėlėmis,” – prisimena Daiva. „Tik tada supratau, kad nejučia pati palaikau lyčių stereotipus, nors maniau esanti moderni pedagogė. Vaikai nuolat verčia mus permąstyti savo įsitikinimus.”

Vietoj pabaigos: kai rankos pavargsta, bet širdis – ne

Darželio auklėtojos darbas fiziškai varginantis – nuolatinis triukšmas, būtinybė būti žemame lygyje su vaikais, amžinas lenkimasis ir kėlimasis. Tačiau profesiškai augančios auklėtojos atranda kažką, kas neišsenkantį – prasmės jausmą.

„Būna dienų, kai grįžtu namo visiškai išsekusi, su skaudančia nugara ir galva,” – sako Milda. „Bet kai kitą rytą trejų metų berniukas pribėga prie manęs ir sako ‘Mokytoja, aš tave sapnavau!’, suprantu, kad mano darbas yra kur kas daugiau nei darbas. Tai – privilegija būti dalimi kito žmogaus formavimosi.”

Profesinis augimas darželio auklėtojos karjeroje nėra tiesus kelias aukštyn. Tai veikiau spiralė, kurioje nuolat grįžtama prie tų pačių klausimų, bet kaskart su gilesniu supratimu. Tai kelionė, kurioje mokytojas tampa mokiniu, o mokiniai – mokytojais.

Galbūt svarbiausia, ką atranda profesiškai augančios darželio auklėtojos – tai, kad geriausias ugdymas vyksta ne per formalias veiklas ar kruopščiai suplanuotas pamokas, bet per autentišką buvimą kartu, per smalsumą ir atvirumą pasauliui, kurį vaikai turi iš prigimties ir kurio suaugusieji gali iš jų pasimokyti.

Kaip sako Gintarė: „Kai pradedi suprasti, kad tavo darbas – ne tik mokyti vaikus gyventi šiame pasaulyje, bet ir išsaugoti jų gebėjimą jį keisti, tada tikrai tampi auklėtoja.”