Santaros Žinios – Būk Sveikas

Kartais pagalvoju – kiek pokalbių per dieną nutinka mums pro šalį? Sveika, kaip sekasi, gerai, ačiū, o tu? Toks bendravimas primena orų prognozę – informatyvu, bet nieko neįsimintina. O paskui staiga užsimezga pokalbis, kuris tave sukrečia. Su nepažįstamu žmogumi traukinyje, su seniai nematytu draugu, kartais net su savo vaiku vakare prieš miegą. Kažkas pasikeičia ore, ir staiga kalbatės apie tikrus dalykus.

Klausimas, kuris mane ilgai kankino – ar tokius pokalbius galima sukurti sąmoningai, ar jie tiesiog atsitinka? Paaiškėjo, kad yra keletas principų, kurie tikrai padidina tikimybę, jog pokalbis peraugs iš paviršutiniško į kažką reikšmingesnio. Ne magija, o gana konkretūs įpročiai.

1. Klausimai, kurie neturi teisingo atsakymo

Didžiausia klaida, kurią darome – užduodame klausimus, į kuriuos galima atsakyti vienu žodžiu. „Kaip darbe?“ – „Normaliai.“ Ir viskas, pokalbis baigėsi, dar neprasidėjęs. Pabandyk vietoj to klausti dalykų, kurie priverčia žmogų sustoti ir pagalvoti. „Kas paskutinį kartą tave nustebino?“ arba „Ką tu darytum kitaip, jei galėtum grįžti penkeriems metams atgal?“ Tokie klausimai neturi teisingo atsakymo, todėl žmogus jaučiasi saugus atsakyti nuoširdžiai, o ne taisyklingai.

2. Tyla nėra priešas

Vakariečių kultūrose tylą pokalbyje dažnai suvokiame kaip nepatogumą, kurį reikia užpildyti. Bet iš tikrųjų tyla dažnai yra ženklas, kad žmogus galvoja apie kažką svarbaus. Jei iškart puolame užpildyti kiekvieną pauzę savo balsu, mes tiesiog nutraukiame minties srautą kitam žmogui. Kitą kartą, kai užsimezga tyla po rimtesnio klausimo – tiesiog palauk. Nustebsi, kiek daug žmonės pasako po tos nepatogios trijų sekundžių pauzės.

3. Klausymasis, o ne laukimas savo eilės kalbėti

Tai gal skamba banaliai, bet pabandyk sekantį kartą pastebėti savyje – kai kitas žmogus kalba, ar tu tikrai klausai, ar jau ruoši atsakymą galvoje? Dauguma mūsų taip elgiasi automatiškai, net nepastebėdami. Tikras klausymasis reiškia, kad kartais tavo atsakymas apskritai neplanuotas iš anksto – jis kyla iš to, ką ką tik išgirdai, o ne iš to, ką norėjai pasakyti dar prieš pradedant kitam kalbėti.

4. Pažeidžiamumas kviečia pažeidžiamumą

Gilūs pokalbiai retai prasideda nuo abstrakcijų. Jie prasideda, kai vienas žmogus pasidalina kažkuo tikru – nesėkme, baime, abejone. Ir įdomu tai, kad toks atvirumas veikia kaip užkratas gerąja prasme. Jei tu papasakoji apie savo tikrą sunkumą, kitam žmogui tampa saugiau pasidalinti savuoju. Niekas nenori būti pirmas, kuris atrodys „silpnas“, todėl kartais tas pirmas žingsnis tenka tau.

5. Smalsumas be teisimo

Yra didelis skirtumas tarp „kodėl tu taip pasielgei?“ tonu, kuris skamba kaip kaltinimas, ir to paties klausimo, uždaryto su tikru smalsumu. Žmonės labai gerai jaučia, kada juos klausinėja norėdami suprasti, o kada norėdami įvertinti. Kai pokalbio partneris jaučia, kad tu nesirengi jo teisti, jis atsiveria visiškai kitaip. Tai reikalauja treniruotės – dažnai mūsų pirmoji reakcija į kitokią nuomonę yra vidinis vertinimas, prieš tai net nespėjus suprasti, ką žmogus iš tikrųjų turėjo omenyje.

6. Konkretumas vietoj abstrakcijos

„Kaip tau sekasi gyvenime?“ yra beveik neatsakomas klausimas, nes jis per platus. O „kas šią savaitę tave labiausiai nuvargino?“ jau turi konkrečią formą, į kurią galima įsikibti. Konkretūs klausimai veda prie konkrečių, o ne generinių atsakymų. Vietoj to, kad klaustum apie viską iškart, susikoncentruok į vieną mažą detalę ir leisk pokalbiui natūraliai plėstis iš jos.

7. Leisk pokalbiui klaidžioti

Geriausi pokalbiai retai eina tiesia linija. Jie šokinėja nuo darbo prie vaikystės prisiminimų, nuo filmo apie kurį kalbėjote iki gilesnės minties apie baimę ar prasmę. Jei per stipriai laikaisi „temos“, prarandi tas natūralias jungtis, kurios ir sukuria giluminį ryšį. Leisk sau ir kitam žmogui nueiti šalutiniu keliu – dažnai būtent ten atsiranda įdomiausios mintys.

Vietoj taško – kablelis pokalbiui tęsti

Tiesą sakant, nė vienas iš šitų principų neveikia kaip formulė, kurią įjungi ir gauni garantuotą rezultatą. Žmonės nėra mašinos, o pokalbiai – ne algoritmai. Bet kai pradedi šiek tiek labiau atkreipti dėmesį į tai, kaip klausi, kiek tikrai klausaisi ir ar leidi sau būti pažeidžiamas, kažkas pasikeičia. Pokalbiai tampa mažiau nuspėjami ir daug labiau gyvi.

Gal kitą kartą, kai susitiksi su kuo nors prie kavos ar sėdėsi automobilyje kelionėje, pabandyk vieną iš šitų principų sąmoningai. Nereikia visų iš karto – užtenka vieno geresnio klausimo arba vienos ilgesnės pauzės, kad pokalbis pasisuktų kitokia linkme. O likusieji šeši principai palauks kito karto.